Apreiškimas Jonui 17 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir užkalbino mane, sakydamas: „Eikš, aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų.

2Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai.“

3Ir jis Dvasia nunešė mane į dykumą. Ir aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.

4Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir šarlachu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų.

5Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: „Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina.“

6Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi.

7O angelas man tarė: „Ko stebiesi? Aš tau pasakysiu paslaptį moters ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų.“

8„Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.

9Čia reikia proto, turinčio išmintį! Septynios galvos reiškia septynis kalnus, ant kurių sėdi moteris.

10Taip pat yra septyni karaliai; penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.

11O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra, tai aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.

12Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karalystės, bet jie gaus valdžią kaip karaliai vienai valandai kartu su žvėrimi.

13Jie turi vieną sumanymą ir savo jėgą bei valdžią atiduos žvėriui.

14Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes Jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji.“

15Angelas toliau man sako: „Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi paleistuvė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.

16Tie dešimt ragų, kuriuos matei ant žvėries, – jie ims nekęsti paleistuvės, apiplėš ją ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.

17Nes Dievas įkvėpė jų širdis vykdyti Jo sumanymą, vykdyti vieną sumanymą – atiduoti savo karalystę žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.

18Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius.“