Pirmoji Karalių knyga 21 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Jezreelietis Nabotas turėjo vynuogyną šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų.

2Ahabas kalbėjo Nabotui: „Duok man savo vynuogyną. Aš pasidarysiu iš jo daržą, nes jis yra arti mano namų. Už jį tau duosiu geresnį vynuogyną arba, jei tau geriau, sumokėsiu, kiek jis vertas.“

3Nabotas atsakė karaliui: „Taip nebus, kad atiduočiau savo tėvų palikimą.“

4Ahabas sugrįžo į namus paniuręs ir nepatenkintas dėl jezreeliečio Naboto atsakymo: „Neatiduosiu savo tėvų palikimo.“ Jis atsigulė į lovą, nusisuko ir nevalgė.

5Jo žmona Jezabelė, atėjusi pas jį, klausė: „Kodėl tavo dvasia taip nuliūdusi, net nevalgai?“

6Jis jai atsakė: „Aš prašiau jezreeliečio Naboto parduoti man savo vynuogyną arba išmainyti į kitą vynuogyną, bet jis nesutiko.“

7Jo žmona Jezabelė tarė jam: „Ar ne tu valdai Izraelį? Kelkis, valgyk ir būk geros nuotaikos! Aš atiduosiu tau jezreeliečio Naboto vynuogyną.“

8Ji parašė Ahabo vardu laiškus, juos užantspaudavo jo antspaudu ir pasiuntė miesto vyresniesiems bei didžiūnams, kurie gyveno su Nabotu.

9Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą į pirmą vietą tarp žmonių,

10o prieš jį pasodinkite du vyrus, Belialo vaikus, kurie paliudytų, kad Nabotas keikė Dievą ir karalių. Po to išveskite jį ir užmuškite akmenimis.“

11Jo miesto vyrai, vyresnieji ir didžiūnai, gyvenantieji mieste, padarė taip, kaip buvo parašyta Jezabelės laiškuose, kuriuos ji jiems pasiuntė.

12Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą į pirmąją vietą tarp žmonių.

13Po to atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį. Tie liudijo prieš Nabotą, visiems žmonėms girdint: „Nabotas keikė Dievą ir karalių.“ Po to jie, išvedę jį už miesto, užmušė akmenimis

14ir pranešė Jezabelei: „Nabotas užmuštas akmenimis.“

15Jezabelė, išgirdusi, kad Nabotas užmuštas akmenimis, tarė Ahabui: „Pasisavink jezreeliečio Naboto vynuogyną, kurį jis atsisakė tau parduoti už pinigus, nes Nabotas jau nebegyvas.“

16Ahabas, sužinojęs, kad Nabotas miręs, tuojau išėjo į jezreeliečio Naboto vynuogyną, kad jį pasisavintų.

17Tuomet Viešpats kalbėjo Elijui:

18„Eik į Samariją, kur sutiksi Izraelio karalių Ahabą. Jį rasi Naboto vynuogyne, kurio jis nuėjo pasisavinti.

19Sakyk jam: „Taip sako Viešpats: „Tu nužudei žmogų ir pagrobei jo nuosavybę. Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują.“

20Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: „Tai suradai mane, mano prieše?“ Tas atsakė: „Aš tave suradau, nes tu parsidavei, kad darytum pikta Viešpaties akyse.

21Todėl Viešpats sako: „Aš bausiu tave ir išnaikinsiu visus Ahabošeimos vyrus, nė vieno nepaliksiu gyvo.

22Padarysiu tau, kaip padariau Nebato sūnui Jeroboamui ir Ahijos sūnui Bašai, nes tu įtraukei Izraelį į nuodėmę.“

23Ir apie Jezabelę Viešpats taip pat kalbėjo: „Šunys ės Jezabelę prie Jezreelio sienos.

24Kas iš Ahabo mirs mieste, tą ės šunys, kas mirs laukuose, tą les padangių paukščiai.“

25Nebuvo kito tokio, kuris būtų taip parsidavęs daryti pikta Viešpaties akyse, kaip Ahabas, nes jį suvedžiojo jo žmona Jezabelė.

26Jis bjauriai elgėsi, sekdamas paskui stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams įsikuriant.

27Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikščiojo nusiminęs.

28Tada Viešpats kalbėjo pranašui Elijui:

29„Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis taip padarė, Aš nesiųsiu jam nelaimių iki jo mirties, bet jo sūnaus dienomis įvykdysiu bausmę jo namams.“