Jobo knyga 14 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1„Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

2Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

3Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?

4Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

5Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

6Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.

7Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.

8Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,

9bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir kaip jaunas augalas išleidžia šakeles.

10O žmogus miršta ir jo nebėra; atiduoda žmogus savo dvasią ir kur jis yra?

11Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,

12taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

13O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikuipraėjus, vėl mane atsimintum.

14Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

15Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

16Tu skaičiuosi mano žingsnius, bet neįskaitysi mano nuodėmės.

17Mano nusikaltimas bus paslėptas maišelyje, ir mano kaltė busužrišta.

18Tačiau kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,

19kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

20Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

21Jei jo sūnūs gerbiami, jis to nežino; jei jie niekinami, jis to nepastebi.

22Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia.“