Jobo knyga 31 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1„Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

2Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

3Ar žlugimas nėra skirtas nedorėliui ir pasmerkimas – piktadariui?

4Argi Jis nemato visų mano kelių ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?

5Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

6Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis, ir Dievas žinos mano nekaltumą.

7Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui mano akis, jei mano rankos nešvarios,

8tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti, ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

9Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

10tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

11Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teisme;

12tai ugnis, naikinanti viską, kuri sunaikintų visas mano gėrybes.

13Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

14tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis mane aplankys?

15Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne tas pats sutvėrė mus įsčiose?

16Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

17Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

18Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

19Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

20Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

21Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

22tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

23Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės negalėčiau pakelti.

24Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: „Tu – mano viltis.“?

25Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

26Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

27mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

28Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

29Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančiojo nelaime ir nesėkme?

30Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31Mano palapinės vyrai sakė: „Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?“

32Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

33Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

34nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

35O kad nors kas mane išklausytų! Štai aš trokštu, kad Visagalis man atsakytų, o mano priešas teparašo knygą.

36Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

37Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

38Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

39jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

40tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje – piktžolės.“ Taip Jobas baigė savo kalbą.