Raudų knyga 5 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Viešpatie, atsimink, kas įvyko. Pažvelk, atkreipk dėmesį į mūsų vargus.

2Mūsų paveldas ir namai – svetimųjų rankose.

3Mes esame našlaičiai, mūsų motinos – našlės;

4privalome pirkti savo vandenį ir mokėti pinigus už savo malkas.

5Mus vargina sunkiais darbais ir pavargus neleidžia atsikvėpti.

6Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.

7Mūsų tėvai nusikalto, o mes turime nešti jų kaltę.

8Vergai viešpatauja mums, ir niekas negali mūsų išvaduoti iš jų rankos.

9Rizikuodami gyvybe mes parsigabenome duonos, bijodami kardo dykumoje.

10Mūsų oda pajuodusi kaip krosnis nuo siaučiančio bado.

11Moterys ir mergaitės prievartaujamos Sione ir Judo miestuose.

12Kunigaikščius jie pakorė, o vyresniųjų negerbia.

13Jauni vyrai verčiami girnomis malti, vaikai klumpa po sunkiomis naštomis.

14Vyresnieji nebesirodo prie miesto vartų, ir jaunuoliai nebesirenka dainuoti.

15Mūsų širdies džiaugsmas dingo, šokiai virto raudomis.

16Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome!

17Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo.

18Siono kalnas apleistas, lapės gyvena jame.

19Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms.

20Kodėl Tu mus užmiršai ir taip ilgai palikai?

21Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis!

22Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?