Izaijo pranašystė 46 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1„Belis krito, Nebojas guli sutrupintas. Išgabenami stabai, pakrauti ant gyvulių. Jie – sunki našta juos nešantiems.

2Jie pažeminti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, jie patys nešami į nelaisvę.

3Klausykite manęs, Jokūbo namai ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo.

4Aš esu Tas, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus.

5Su kuo mane palyginsite, į ką mane darysite panašų?

6Jie auksą iškrato iš maišelių, sidabrą pasveria svarstyklėmis, pasamdo auksakalį, kad padarytų dievą, parpuolę prieš jį, meldžiasi,

7užsideda stabą ant pečių, nuneša į jam paruoštą vietą ir pastato. Jis stovi ir nejuda. Kai jie šaukiasi jo, jis negirdi ir neišgelbsti jų iš nelaimės.

8Apmąstykite ir supraskite! Imkite tai į širdį, jūs atskalūnai!

9Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra.

10Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks, ir Aš padarysiu, ką esu numatęs.

11Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, tolimo krašto vyrą, mano paskirtą. Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu.

12Klausykite manęs, sukietėjusios širdies žmonės, esantys toli nuo teisumo.

13Aš priartinu savo teisumą, ir jis nebus toli. Mano išgelbėjimas neuždels. Aš suteiksiu išgelbėjimą Sione, savo šlovę – Izraeliui.“