Ozėjo pranašystė 11 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1„Kai Izraelis buvo jaunas, mylėjau jį ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.

2Kuo labiau juos šaukiau, tuo toliau jie traukėsi nuo manęs. Jie aukodavo Baalams ir smilkydavo drožiniams.

3Aš mokiau Efraimą vaikščioti, paėmęs už rankos, bet jie nesuprato, kad Aš juos gydžiau.

4Švelniais saitais ir meilės raiščiais traukiau juos. Aš buvau kaip tas, kuris nuima jungą nuo kaklo ir maitina juos.

5Jis negrįš į Egiptą, bet Asirijos karalius valdys jį, nes jis nenorėjo sugrįžti pas mane.

6Kardas siaus jo miestuose, sunaikins vartų sijas ir praris juos dėl jų sprendimų.

7Mano tauta linkusi nuklysti nuo manęs. Nors juos kvietė pas Aukščiausiąjį, nė vienas Jo neaukština.

8Kaipgi paliksiu tave, Efraimai, kaip atstumsiu tave, Izraeli? Ar galiu tau padaryti kaip Admai, ar galiu su tavimi pasielgti kaip su Ceboimu? Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau gailestį.

9Aš nesielgsiu pagal savo rūstybės užsidegimą ir nesunaikinsiu Efraimo. Aš esu Dievas, ne žmogus. Šventasis tarp jūsų, Aš neateisiu naikinti.

10Jie seks Viešpatį, o Jis riaumos kaip liūtas. Kai Jis riaumos, sūnūs grįš drebėdami iš vakarų.

11Jie atskubės drebėdami kaip paukščiai iš Egipto, kaip balandžiai iš Asirijos. Aš sugrąžinsiu juos į jų namus, – sako Viešpats, –

12Efraimas apsupo mane melu, o Izraelio namai – apgaule. Bet Judas dar tebėra su Dievu ir lieka ištikimas Šventajam.“