Jobo knyga 9 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Jobas atsakydamas tarė:

2„Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

3Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną klausimą iš tūkstančio.

4Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užkietinęs širdį prieš Jį, turėjo sėkmę?

5Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.

6Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.

7Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.

8Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.

9Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.

10Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.

11Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.

12Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: „Ką Tu darai?“

13Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.

14Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?

15Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

16Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

17Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

18Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.

19Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?

20Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

21Esu be priekaištų, bet nebepažįstu savęs ir nekenčiu savo gyvybės.

22Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: „Jis sunaikina kaltą ir nekaltą.“

23Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

24Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

25Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nemačiusios nieko gero.

26Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

27Jei sakyčiau: „Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save“,

28tai bijau savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

29Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

30Jei nusiprausčiau sniegu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,

31Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano paties drabužiai bjaurėtųsi manimi.

32Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtume stoti į teismą.

33Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

34O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.

35Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra.“