Jobo knyga 7 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1„Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

2Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

3taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

4Kai atsigulu, galvoju: „Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?“ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

5Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

6Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

7Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

8Akys to, kurismane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

9Kaip debesis nuplaukia ir dingsta, taip nužengęs į kapą nebesugrįžta.

10Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta jo nebepažins.

11Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuosi iš apkartusios sielos.

12Ar aš esu jūra, ar jūrų pabaisa, kad statai prie manęs sargybą?

13Kai sakau: „Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą“,

14Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

15Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

16Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos – tuštybė.

17Kas yra žmogus, kad turėtum jį išaukštinti ir kreipti į jį savo dėmesį?

18Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

19Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

20Jei nusidėjau, ką turėčiau Tau padaryti, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad tapčiau pats sau našta?

21Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus.“