Pirmoji Karalių knyga 17 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Elijas iš Gileado Tišbos tarė Ahabui: „Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus.“

2Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:

3„Eik iš čia ir pasislėpk prie Kerito upelio priešais Jordaną.

4Gerk iš upelio, o varnams Aš įsakiau aprūpinti tave maistu.“

5Jis nuėjo ir darė, ką Viešpats buvo jam įsakęs. Jis apsistojo prie Kerito upelio priešais Jordaną.

6Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.

7Po kurio laiko upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus.

8Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:

9„Eik į Sareptą Sidono krašte ir ten pasilik. Aš įsakiau vienai našlei tave aprūpinti.“

10Jis nuėjo į Sareptą. Prie miesto vartų jis pamatė našlę, rankiojančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: „Atnešk man truputį vandens atsigerti.“

11Jai einant, jis dar šūktelėjo: „Atnešk ir duonos kąsnelį!“

12Ji atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai pasirenku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime.“

13Elijas jai atsakė: „Nebijok! Parėjusi padaryk, kaip sakei, tik pirma iškepk mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui iškepsi.

14Nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: „Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejus neišseks iki tos dienos, kol Viešpats duos žemei lietaus.“

15Parėjusi namo, ji padarė, kaip Elijas sakė. Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien.

16Statinaitėje miltai nesibaigė ir aliejaus puodelyje nesumažėjo, kaipViešpats ir sakė per Eliją.

17Po šių įvykių susirgo tos moters, šeimininkės, sūnus. Jo liga buvo tokia sunki, kad jis liovėsi kvėpavęs.

18Tuomet ji tarė Elijui: „Ką tu turi prieš mane, Dievo vyre? Ar tu atėjai priminti mano kaltes ir numarinti mano sūnų?“

19Jis jai atsakė: „Duok man savo sūnų.“ Paėmęs jį iš jos, užnešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė savo lovoje.

20Jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: „Viešpatie, mano Dieve, argi našlei, pas kurią aš gyvenu, Tu siųsi nelaimę, numarindamas jos sūnų?“

21Po to jis tris kartus išsitiesė ant vaiko ir meldė: „Viešpatie, mano Dieve, meldžiu, tesugrįžta šio vaiko siela į jį.“

22Viešpats išklausė Elijo maldą, vaiko siela sugrįžo į jį, ir jis atgijo.

23Elijas, paėmęs vaiką, iš aukštutinio kambario jį nuvedė žemyn ir, atiduodamas jo motinai, tarė: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!“

24Moteris atsakė Elijui: „Dabar žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad Viešpaties žodis tavo lūpose yra tiesa.“