Jobo knyga 30 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1„Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau sutikęs paskirti prie savo avių kaimenės šunų.

2Kokia nauda iš jų rankų stiprumo, nes jų jėgos išseko?

3Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

4Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

5Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

6Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

7rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

8Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

9O dabar tapau lyg priežodis jų dainose,

10jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

11Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

12Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

13Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, net be pagalbininko.

14Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

15Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

16Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

17Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

18Daug jėgų man reikia, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

19Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

20Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi į mane dėmesio.

21Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

22Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

23Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

25Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

26Aš ieškojau gero – gavau pikta; laukiau šviesos – atėjo tamsa.

27Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

28Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

29Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

31Mano arfa virto rauda, o mano fleita – verkiančiojo balsu.“