Laiškas Hebrajams 11 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.

2Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.

3Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu – būtent iš neregimybės atsirado regima.

4Tikėjimu Abelis aukojo Dievui geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.

5Tikėjimu Henochas, nematęs mirties, buvo perkeltas, ir „jo neberado, nes Dievas jį perkėlė“. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.

6O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.

7Tikėjimu Nojus, perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti; taip jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.

8Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs.

9Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.

10Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.

11Tikėjimu ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galios pastoti, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo.

12Todėl iš vieno, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

13Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami ir būdami jais įsitikinę priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.

14Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės.

15Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.

16Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu – juk Jis paruošė jiems miestą!

17Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadus, atnašavo savo viengimį sūnų,

18apie kurį buvo pasakyta: „Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys.“

19Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.

20Tikėjimu Izaokas palaimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.

21Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.

22Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų išėjimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.

23Tikėjimu Mozė, ką tik gimęs, tris mėnesius buvo tėvų slepiamas, nes jie matė, koks kūdikis dailus, ir neišsigando karaliaus įsakymo.

24Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.

25Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.

26Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.

27Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.

28Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.

29Tikėjimu jie perėjo Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginę egiptiečiai prigėrė.

30Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.

31Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.

32Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,

33kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, pasiekė tai, kas pažadėta, užčiaupė liūtams nasrus,

34užgesino ugnies liepsnas, išvengė kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galingi kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.

35Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą.

36Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.

37Jie buvo užmėtomi akmenimis, pjaustomi pusiau, bandomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.

38Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.

39Ir jie visi, dėl tikėjimo gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,

40nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.