Antroji Samuelio knyga 3 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Tarp Sauliaus ir Dovydo namų karas buvo ilgas; Dovydas vis stiprėjo, o Sauliaus namai silpnėjo.

2Hebrone Dovydas susilaukė sūnų: pirmagimis – Amnonas iš jezreelietėsAhinoamos;

3antrasis – Kilabas iš karmeliečio Nabalo našlės Abigailės; trečiasis – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;

4ketvirtasis – Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis – Šefatija, Abitalės sūnus,

5ir šeštasis – Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone.

6Vykstant karui tarp Sauliaus namųir Dovydo namų, Abneras buvo žymiausias tarp Sauliaus šalininkų.

7Saulius turėjo sugulovę Ricpą, Ajos dukterį. Kartą Sauliaus sūnus Išbošetas tarė Abnerui: „Kodėl tu įėjai pas mano tėvo sugulovę?“

8Abneras labai supyko dėl tų Išbošeto žodžių ir tarė: „Ar aš esu šuns galva? Ašbuvau prieš Judą, kad iki šios dienos daryčiau gera tavo tėvoSauliaus namams, jo broliams bei draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu dabar maneapkaltinai dėl tos moters!

9Tegul Dievas padaro Abnerui tai ir dar daugiau, jei aš nepadarysiu, ką Viešpats prisiekė Dovydui:

10atimti karalystę iš Sauliaus namųir įtvirtinti Dovydą karaliumi Izraeliui ir Judui nuo Dano iki Beer Šebos.“

11Išbošetas negalėjo nė žodžio atsakyti Abnerui, nes jo bijojo.

12Abneras per pasiuntinius sakė Dovydui: „Kam priklauso šita žemė? Sudaryk sandorą su manimi, ir mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį.“

13Dovydas atsakė: „Gerai, aš sudarysiu sandorą su tavimi, bet su viena sąlyga: tu neišvysi mano veido, jei ateidamas neatvesi Sauliaus dukters Mikalės.“

14Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Išbošetą ir sakė: „Atiduok mano žmoną Mikalę, kurią gavau už šimtą filistinų odelių.“

15Išbošetas pasiuntė ir paėmė ją iš jos vyro, Laišo sūnaus Paltielio.

16Jos vyras ją lydėjo verkdamas iki Bahurimo. Abneras jam pasakė: „Grįžk!“, ir jis grįžo.

17Abneras kalbėjo Izraelio vyresniesiems: „Jau seniai jūs norėjote, kad Dovydas būtų karalius.

18Dabar padarykite tai, nes Viešpats kalbėjo Dovydui: „Savo tarno Dovydo ranka išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir iš visų jo priešų.“

19Abneras taip pat kalbėjo ir Benjaminui. Po to Abneras vyko pas Dovydą į Hebroną pranešti jam visa, ko norėjo Izraelis ir visi Benjamino namai.

20Abneras atėjo pas Dovydą į Hebroną su dvidešimt vyrų. Dovydas suruošė puotą Abnerui ir jo palydovams.

21Abneras tarė Dovydui: „Aš surinksiu pas tave, mano valdove, visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sandorą, ir tu jiems karaliautum, kaip geidžiatavo širdis.“ Dovydas išleido Abnerą.

22Tuo metu Dovydo tarnai ir Joabas grįžo iš karo žygio ir parsigabeno didelį grobį, bet Abnero nebebuvo pas Dovydą Hebrone; jis išėjo su ramybe.

23Joabui, sugrįžusiam su kariuomene, buvo pranešta: „Nero sūnus Abneras buvo atvykęs pas karalių, ir šis išleido jį eiti su ramybe.“

24Joabas, atėjęs pas karalių, klausė: „Ką padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave. Kodėl jį išleidai?

25Argi tu nepažįsti Nero sūnaus Abnero, kad jis atėjo tavęs apgautiir sužinoti tavo įėjimą, tavo išėjimą ir visa, ką tu darai?“

26Joabas, išėjęs iš Dovydo, siuntė vyruspaskui Abnerą; tie sugrąžino jį nuo Siros šulinio. Dovydas apie tai nieko nežinojo.

27Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį nuošaliai į tarpuvartę, tarsi norėdamas slaptai pasikalbėti, ir keršydamas už savo brolio Asaelio kraują dūrė jam į pilvą taip, kad jis mirė.

28Dovydas, tai išgirdęs, tarė: „Aš ir manokaralystė esame nekalti prieš Viešpatį dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.

29Tas kraujas tekrinta ant Joabo ir jo tėvo namų. Joabo giminėje tegul netrūksta paliegėlių, raupsuotų, luošų, karuose žūstančių ir badaujančių.“

30Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą dėl to, kad Abneras buvo nužudęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone.

31Dovydas įsakė Joabui ir visiems žmonėms: „Persiplėškite drabužius, užsidėkite ašutines ir raudokite Abnero.“ Karalius Dovydas ėjo paskui karstą.

32Jie palaidojo Abnerą Hebrone. Karalius balsu raudojo prie jo kapo, verkė ir visi žmonės.

33Karalius raudojo dėl Abnero, sakydamas: „Ar Abneras turėjo mirti tokia mirtimi?

34Tavo rankos nebuvo surištos ir kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis. Tu kritai, kaip žmogus krinta nuo piktadario.“ Ir visi žmonės vėl verkė dėl jo.

35Žmonės bandė įkalbėti Dovydą valgyti tą dieną, bet Dovydas prisiekė: „Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei aš, prieš saulei nusileidžiant, paragaučiau duonos ar ko nors kito.“

36Tauta sužinojo, ir tai jiems patiko, kaip patikdavo viskas, ką darė karalius.

37Tą dieną visa Izraelio tauta suprato, kad tai buvo ne karaliaus sumanymas nužudyti Nero sūnų Abnerą.

38Karalius tarė savo tarnams: „Argi nežinote, kad šiandien Izraelyje žuvo kunigaikštis ir garbingas žmogus?

39Aš šiandien dar esu silpnas, nors pateptas karaliumi; šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man. Viešpats tegul atlygina piktadariui už jo piktadarystę!“