Laiškas Hebrajams 9 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Tiesa, ir pirmoji Sandora turėjo tarnystės Dievui potvarkių ir žemišką šventyklą.

2Buvo įrengta palapinė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi Šventoji.

3Už antrosios uždangos buvo palapinės dalis, vadinama Šventų švenčiausioji.

4Ten stovėjo auksinis smilkytuvas ir iš visų pusių auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo auksinis ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės.

5Viršum jos buvo šlovės cherubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.

6Esant tokiai sąrangai, į priešakinę palapinės dalį visada įeina apeigas atliekantys kunigai,

7o į antrąją – tik kartą per metus ir tik vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį aukoja už save ir už tautos nuodėmes, padarytas dėl nežinojimo.

8Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į Šventų švenčiausiąją dar nėra atviras, kol tebestovi pirmoji palapinė,

9kuri yra dabartinio laikotarpio atvaizdas. Joje aukojamos dovanos ir aukos, kurios negali tobulai apvalyti aukotojo sąžinės,

10bet apima tik valgius, gėrimus, įvairius apsiplovimus ir kūnui skirtus potvarkius, galiojančius iki atnaujinimo meto.

11Bet Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių Vyriausiasis kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę palapinę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos,

12taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.

13Jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai per apšlakstymą pašventina susitepusius, kad kūnas būtų švarus,

14tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, apvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.

15Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria atpirkti pirmojoje Sandoroje padaryti nusikaltimai, pašauktieji gautų amžinojo palikimo pažadą.

16Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį.

17Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o jam tebesant gyvam testamentas negalioja.

18Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo patvirtinta be kraujo.

19Paskelbęs visai tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą,

20sakydamas: „Tai yra kraujas Sandoros, kurią įsakė jums Dievas!“

21Jis taip pat apšlakstė krauju palapinę ir visus tarnavimo indus.

22Taip pat pagal įstatymą beveik viskas apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

23Todėl dangiškųjų dalykų atvaizdai turėjo būti šitaip apvalomi, o patys dangaus dalykai – geresnėmis aukomis negu šitos.

24Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje.

25Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju, –

26tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę.

27Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,

28taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad prisiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.