Laiškas Hebrajams 10 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, ištobulinti tų, kurie artinasi.

2Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?

3Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes.

4Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.

5Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.

6Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.

7Tuomet tariau: „Štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!“

8Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai“, – jos aukojamos pagal Įstatymą, –

9paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios.“ Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.

10Dėl tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.

11Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.

12O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,

13nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojomis.

14Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.

15Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi:

16„Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats, – Aš duosiu savo įstatymus jų širdims ir juos įrašysiu jų mintyse,

17ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau neprisiminsiu.“

18O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę.

19Taigi, broliai, dėl Jėzaus kraujo galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją

20nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną,

21ir turėdami didį Kunigą Dievo namams,

22artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!

23Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo.

24Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.

25Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.

26Jeigu, pažinę tiesą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes,

27bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus.

28Jei kas atmeta Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus.

29Tik pagalvokite, kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią!

30Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: „Mano kerštas, Aš atlyginsiu, – sako Viešpats.“ Ir vėl: „Viešpats teis savo tautą.“

31Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!

32Prisiminkite ankstesnes dienas, kai jūs apšviesti ištvėrėte didžią kentėjimų kovą,

33tiek patys išstatyti viešai paniekai ir smurtui, tiek būdami dalininkai tų, su kuriais buvo taip elgiamasi.

34Jūs užjautėte mane, kalinį, ir džiugiai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą.

35Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!

36Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.

37Nes „dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.

38Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nesigėrės.“

39Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad siela būtų išgelbėta.