Pirmoji Karalių knyga 13 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Viešpaties siųstas Dievo vyras atėjo iš Judo į Betelį, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro, norėdamas smilkyti.

2Jis šaukė prieš aukurą Viešpaties žodžius, sakydamas: „Aukure, aukure! Taip sako Viešpats: „Dovydo namams užgims sūnus vardu Jošijas; jis aukos ant tavęs aukštumų kunigus, kurie čia smilko, ir žmonių kaulus degins ant tavęs.“

3Ir jis davė ženklą tą dieną, sakydamas: „Jūs matysite ženklą, kad Viešpats tikrai taip kalbėjo. Štai aukuras sugrius ir pelenai išbyrės.“

4Karalius Jeroboamas, išgirdęs Dievo vyro žodžius, kuriuos jis kalbėjo prieš aukurą Betelyje, ištiesė savo ranką ir liepė jį suimti. Jo ranka, kurią buvo ištiesęs, padžiūvo, ir jis nebegalėjo jos prie savęs pritraukti.

5Aukuras sugriuvo ir pelenai išbyrėjo pagal ženklą, kurį Dievo vyras buvo paskelbęs Viešpaties įsakymu.

6Tada karalius tarė Dievo vyrui: „Maldauk Viešpatį, savo Dievą, kad mano ranka būtų atstatyta.“ Dievo vyras meldėsi, ir karaliaus ranka buvo atstatyta ir pasidarė, kokia buvo anksčiau.

7Karalius sakė Dievo vyrui: „Eime pas mane į namus pasistiprinti, ir aš tau atsilyginsiu.“

8Dievo vyras atsakė karaliui: „Jei man duotum pusę savo namų, aš neičiau su tavimi, nevalgyčiau duonos ir negerčiau vandens šitoje vietoje,

9nes Viešpats man taip įsakė: „Tau nevalia nei duonos valgyti, nei vandens gerti, nei grįžti keliu, kuriuo atėjai.“

10Taip jis nuėjo kitu keliu ir negrįžo tuo, kuriuo atėjo į Betelį.

11Betelyje gyveno senas pranašas. Jo sūnūs parėję pasakojo jam viską, ką Dievo vyras buvo padaręs tą dieną Betelyje ir ką jis kalbėjo karaliui.

12Tada tėvas klausė: „Kuriuo keliu jis nuėjo?“ Sūnūs parodė kelią, kuriuo nuėjo Dievo vyras.

13Tėvas liepė pabalnoti asilą. Jie pabalnojo asilą, ir jis užsėdęs

14nujojo paskui Dievo vyrą. Radęs jį, sėdintį po ąžuolu, klausė: „Ar tu esi Dievo vyras, atėjęs iš Judo?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš.“

15Tuomet jis sakė: „Eime pas mane į namus ir užvalgyk duonos.“

16Jis atsakė: „Negaliu grįžti su tavimi, nei valgyti duonos, nei gerti vandens su tavimi šioje vietoje,

17nes man Viešpaties pasakyta: „Tau nevalia nei duonos valgyti, nei vandens gerti, nei grįžti tuo keliu, kuriuo atėjai.“

18Jis sakė jam: „Aš irgi esu pranašas kaip ir tu; angelas kalbėjo man Viešpaties žodžius, sakydamas: „Parsivesk jį į savo namus, kad jis pavalgytų ir atsigertų.“ Bet jis jam melavo.

19Jie sugrįžo, valgė duonos ir gėrė vandens jo namuose.

20Jiems tebesėdint prie stalo, Viešpaties žodis atėjo pranašui, kuris buvo jį parsivedęs.

21Ir jis šaukė Dievo vyrui, kuris buvo atėjęs iš Judo: „Taip sako Viešpats: „Kadangi neklausei Viešpaties ir nesilaikei įsakymo, kurį tau davė Viešpats, tavo Dievas,

22bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią Jis tau kalbėjo, kad nevalia joje nei duonos valgyti, nei vandens gerti, tavo kūnas nebus palaidotas tavo tėvų kape.“

23Kai tas pavalgė ir atsigėrė, jis pabalnojo asilą pranašui, kurį buvo parsivedęs.

24Jam keliaujant, jį sutiko liūtas ir nužudė. Jo lavonas gulėjo ant kelio, o asilas stovėjo šalia jo; taip pat ir liūtas stovėjo šalia lavono.

25Žmonės praeidami ant kelio matė gulintį lavoną ir liūtą, stovintį šalia lavono. Atėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, pasakojo, ką buvo matę.

26Tai išgirdęs, pranašas, kuris jį buvo išvedęs iš kelio, tarė: „Tai Dievo vyras, kuris buvo nepaklusnus Viešpaties žodžiui; todėl Viešpats jį atidavė liūtui, kuris jį sudraskė ir nužudė, kaip Viešpats buvo jam kalbėjęs.“

27Savo sūnums jis tarė: „Pabalnokite man asilą.“ Ir jie pabalnojo.

28Nuvykęs jis rado lavoną, gulintį ant kelio, ir asilą su liūtu, stovinčius šalia lavono. Liūtas nelietė nei lavono, nei asilo.

29Pranašas pakėlė Dievo vyro kūną, uždėjo jį ant asilo ir pargabeno atgal į miestą, kad apraudotų jį ir palaidotų.

30Jis paguldė kūną į savo paties kapą ir raudojo: „Ak, mano broli!“

31Jį palaidojęs, jis tarė savo sūnums: „Kai numirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras; šalia jo kaulų padėkite mano kaulus,

32nes žodis, kurį jis, Viešpačiui įsakius, šaukė prieš aukurą Betelyje ir prieš visas Samarijos miestų aukštumas, tikrai išsipildys.“

33Po viso to Jeroboamas neatsisakė savo pikto kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumoms iš paprastų žmonių. Kas norėdavo, tą jis įšventindavo aukštumų kunigu.

34Tai buvo Jeroboamo namų nuodėmė, ir jie buvo sunaikinti bei pašalintinuo žemės paviršiaus.