Laiškas Hebrajams 12 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse,

2žiūrėdami į tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų, kuris vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.

3Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis!

4Jums dar neteko priešintis iki kraujo, kovojant su nuodėme.

5Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas,

6nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima.“

7Kai esate drausminami, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?

8Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.

9Jau mūsų kūno tėvai mus griežtai auklėjo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?

10Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o Šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.

11Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.

12Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius

13ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.

14Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.

15Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį;

16kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.

17Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado progos atgailauti, nors su ašaromis jos ieškojo.

18Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir ugnimi liepsnojančio kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo,

19ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų ištarta nė žodžio.

20Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: „Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis privalo būti užmuštas akmenimis arba nušautas strėle.“

21Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Labai išsigandau ir visas drebu!“

22Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų

23ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių

24ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba geriau už Abelio kraują.

25Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė Tą, kuris juos įspėjo žemėje, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo To, kuris kalba iš dangaus.

26Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: „Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!“

27Žodžiai „dar kartą“ rodo, kad iš sutvertųjų dalykų bus pašalinti sudrebinamieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama.

28Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime,

29nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.