Antroji Kronikų knyga 6 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Tuomet Saliamonas tarė: „Viešpats kalbėjo, kad nori gyventi tamsiame debesyje.

2Bet aš pastačiau Tau namus – vietą, kur Tu gyventum per amžius.“

3Karalius atsisukęs palaimino visus susirinkusius izraelitus, o visi izraelitai tuo metu stovėjo.

4Jis sakė: „Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris įvykdė, ką pažadėjo mano tėvui Dovydui, sakydamas:

5„Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą iš Egipto, tarp visų Izraelio giminių neišsirinkau kito miesto statyti namams ir jokio kito vyro, kuris būtų mano tautos Izraelio valdovu.

6Bet Aš išsirinkau Jeruzalę, kad mano vardas būtų joje, ir Dovydą, kad valdytų mano tautą Izraelį.“

7Mano tėvas Dovydas norėjo pastatyti namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui,

8tačiau Viešpats kalbėjo mano tėvui Dovydui: „Gerai, kad nori pastatyti namus mano vardui,

9tačiau ne tu juos pastatysi, bet tavo sūnus, kuris tau gims, pastatys namus mano vardui.“

10Dabar Viešpats išpildė savo žodį, kurį kalbėjo. Aš užėmiau savo tėvo Dovydo vietą ir atsisėdau Izraelio soste, kaip Viešpats žadėjo, ir pastačiau namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui.

11Ten padėjau Sandoros skrynią, kurioje yra Viešpaties sandora, sudaryta su izraelitais.“

12Saliamonas atsistojo priešais Viešpaties aukurą Izraelio akivaizdoje ir iškėlė rankas.

13Saliamonas buvo padirbdinęs varinį paaukštinimą, penkių uolekčių ilgio, tiek pat uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio, ir jį pastatęs kiemo viduryje. Užlipęs ant jo, jis atsiklaupė izraelitų akivaizdoje ir, iškėlęs rankas,

14sakė: „Viešpatie, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra dievo, kuris būtų lygus Tau, kuris laikytųsi sandoros ir būtų gailestingas savo tarnams, kurie visa širdimi pasitiki Tavimi.

15Tu ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, duotą pažadą. Tu kalbėjai savo lūpomis ir įvykdei tai savo rankomis šiandien.

16Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, įvykdyk tai, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, sakydamas: „Tu nepritrūksi vyro Izraelio soste mano akivaizdoje, jei tik tavo sūnūs vaikščios pagal mano įstatymą, kaip tu vaikščiojai.“

17Viešpatie, Izraelio Dieve, įvykdyk savo pažadą, kurį davei savo tarnui Dovydui.

18Bet argi Dievas iš tiesų gyvens su žmonėmis žemėje? Dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti, tuo labiau šitie namai, kuriuos pastačiau.

19Atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, Viešpatie, mano Dieve, išklausyk šauksmą ir maldą, kuria Tavo tarnas meldžiasi Tavo akivaizdoje.

20Dieną ir naktį tebūna atviros Tavo akys tiems namams ir tai vietai, apie kurią sakei, kad joje bus Tavo vardas. Išklausyk savo tarno maldą, kai jis melsis šioje vietoje.

21Išgirsk savo tarno ir savo tautos maldavimus, kai jie melsis šitoje vietoje. Išgirsk danguje, kur Tu gyveni, ir atleisk.

22Jei kas nusidės savo artimui ir ateis į šiuos namus prie Tavo aukuro prisiekti,

23išgirsk danguje ir teisk savo tarnus: nubausk kaltąjį pagal jo nusikaltimą ir išteisink teisųjį, atlygindamas jam pagal jo teisumą.

24Jei Tavo tauta Izraelis bus nugalėta priešų dėl to, kad jie Tau nusikalto, ir jei jie atgailaus, išpažins Tavo vardą, melsis ir maldaus Tavęs šiuose namuose,

25tai išgirsk danguje, atleisk savo tautai Izraeliui nuodėmę ir sugrąžink juos į žemę, kurią davei jiems ir jų tėvams.

26Jei dangus bus uždarytas ir nebus lietaus dėl to, kad jie Tau nusidėjo, ir jei jie melsis šitoje vietoje, išpažins Tavo vardą ir nusigręš nuo savo nuodėmės, už kurią juos baudi,

27išgirsk danguje ir atleisk savo tarnų, Izraelio tautos, nuodėmę; pamokyk juos eiti geru keliu ir duok lietaus kraštui, kurį davei jiems paveldėti.

28Jei badas siaus krašte, kils maras, jei bus sausra, miltligė ar skėriai, ar vikšrai naikins derlių, jei priešai apsups žmones miestuose, užeis vargai ir ligos

29ir jei atskiras žmogus ar visa tauta, prislėgti vargo, melsis ištiesę rankas šitų namų link,

30išgirsk danguje, atleisk jiems ir atlygink kiekvienam pagal jo kelius, nes Tu matai jo širdį, – tik Tu pažįsti kiekvieno žmogaus širdį, –

31kad jie Tavęs bijotų ir vaikščiotų Tavo keliais, kol gyvens žemėje, kurią davei mūsų tėvams.

32Jei svetimšalis, ne izraelitas, ateis iš tolimo krašto dėl Tavo didingo vardo, Tavo galingos ir ištiestos rankos ir jei jis atėjęs melsis šiuose namuose,

33išgirsk jį danguje ir įvykdyk, ko jis Tavęs prašys, kad visos žemės tautos pažintų Tavo vardą ir bijotų Tavęs kaip Tavo tauta Izraelis ir patirtų, jog šie namai, kuriuos pastačiau, vadinami Tavo vardu.

34Jei Tavo tauta išeis kariauti su priešais, kad ir kur Tu juos pasiųsi, ir melsis atsigręžę į šį miestą, kurį Tu išsirinkai, ir į šituos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,

35išgirsk danguje jų maldą ir prašymą ir apgink jų teises.

36Jei jie Tau nusidės, – juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, – ir Tu, užsirūstinęs ant jų, atiduosi juos priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą šalį,

37ir jei jie, ten būdami, supras, atgailaus ir Tavęs maldaus, sakydami: „Mes nusidėjome, elgėmės neteisingai ir padarėme piktadarystę“, –

38jei jie gręšis į Tave visa širdimi bei visa siela priešų šalyje, į kurią jie buvo išvesti, ir melsis atsigręžę į šalį, kurią davei jų tėvams, į miestą, kurį išsirinkai, ir į šituos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,

39tai išklausyk danguje jų maldas bei maldavimus, apgink jų teises ir atleisk savo tautai, kuri Tau nusidėjo.

40Mano Dieve, meldžiu, kad Tavo akys ir ausys būtų atviros maldai šioje vietoje.

41Pakilk, Viešpatie Dieve, Tu ir Tavo galybės skrynia, į savo poilsio vietą. Viešpatie Dieve, Tavo kunigai teapsivelka išgelbėjimu ir Tavo šventieji tesidžiaugia Tavo gerumu.

42Viešpatie Dieve, nenusisuk nuo savo pateptojo, atsimink gailestingumą savo tarnui Dovydui.“