Psalmių knyga 106 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

3Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

4Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

5kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi Tavo paveldu.

6Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

7Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.

8Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

9Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

10Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

11Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

12Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

13Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

14dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

15Jis suteikė jiems, ko prašė, bet kartu siuntė ligas į jų būrį.

16Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

17Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

18Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

19Jie pasidarė veršį prie Horebo ir garbino nulietą atvaizdą.

20Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

21Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

22nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

23Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

24Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

25palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

26Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

27jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

28Jie Baal Peorui tarnavo, valgė mirusiems atnašaujamas aukas.

29Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, todėl maras paplito tarp jų.

30Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

31Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

32Supykdė jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

33Jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotus žodžius kalbėjo savo lūpomis.

34Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

35Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

36Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

37Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

38liejo nekaltą kraują – savo sūnų ir dukterų kraują – aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

39Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

40Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

41Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

42Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

43Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

44Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

45atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

46Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

47Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumės Tavo šlove.

48Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: „Amen!“ Girkite Viešpatį!