Antroji Samuelio knyga 22 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Dovydas kalbėjo Viešpačiui šios giesmės žodžius tą dieną, kai Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo priešų ir iš Sauliaus rankų.

2Jis sakė: „Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas.

3Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis – mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto.

4Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas nuo priešų.

5Mirties bangos supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.

6Pragaro kančios apraizgė mane, mirties pinklės laukė manęs.

7Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, ir mano šauksmas pasiekė Jo ausis.

8Susvyravo, sudrebėjo žemė, ir dangaus pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Jis užsirūstino.

9Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, skraidė įkaitusios žarijos.

10Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.

11Jis skrido ant cherubo ir lėkė vėjo sparnais.

12Jį supo tamsūs skliautai, vandenys, tiršti debesys.

13Nuo spindesio prieš Jį užsidegė žarijos.

14Viešpats sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiojo balsas pasigirdo.

15Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, žaibais juos sunaikino.

16Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Viešpaties balso ir Jo rūstybės kvapo.

17Iš aukštybės Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.

18Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie nekentė manęs, nes jie buvo stipresni už mane.

19Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.

20Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.

21Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą atmokėjo man.

22Aš laikiausi Viešpaties kelio ir neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.

23Jo įsakymai buvo priešais mane, ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.

24Prieš Jį buvau tyras ir saugojausi, kad nenusikalsčiau.

25Todėl atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano tyrumą Jo akyse.

26Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas,

27tyram Tu pasirodai tyras, o su sukčiumi elgiesi suktai.

28Tu gelbsti prispaustuosius, bet išdidžiuosius pažemini.

29Viešpatie, Tu esi mano žiburys. Viešpats šviečia man tamsumoje.

30Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu – peršokti sieną.

31Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.

32Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?

33Dievas yra stiprybė ir jėga. Jis padaro mano kelią tobulą.

34Jis padaro mano kojas kaip stirnos ir iškelia mane į aukštumas.

35Jis moko mano rankas kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.

36Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo gerumas išaukštinomane.

37Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano koja nepaslystų.

38Aš persekiojau savo priešus irsunaikinau, nepasukau atgal, jų neišnaikinęs.

39Aš naikinau juos ir sužeidžiau, kad jie nebegalėjo atsikelti; jie krito man po kojomis.

40Tu apjuosei mane jėga kovai, atidavei man tuos, kurie sukilo prieš mane.

41Tu palenkei prieš mane priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.

42Jie ieškojo pagalbos, tačiau jos nebuvo, kreipėsi į Viešpatį, bet Jis neatsiliepė.

43Aš sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau juos.

44Tu išgelbėjai mane iš tautos kovų, manskyrei valdyti pagonis. Tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.

45Svetimšaliai pasiduos man; kai tikišgirs apie mane, jie paklus man.

46Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.

47Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola, išaukštintas tebūna Dievas – mano išgelbėjimo uola!

48Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas,

49Jis išgelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau tų, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai iš žiauraus žmogaus.

50Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių ir giedosiu gyrių Tavo vardui.

51Jis – išgelbėjimo bokštas karaliui; Jis parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius.“