Antroji Samuelio knyga 18 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas

1Dovydas apžiūrėjo savo žmones ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.

2Dovydas paskirstė karius į trisdalis; jiems vadovavo Joabas, Cerujos sūnus Abišajas, Joabo brolis, ir gatietis Itajas. Tuomet karalius tarė kariams: „Aš eisiu su jumis.“

3Žmonės atsakė: „Tu neisi su mumis! Jei mes turėsime bėgti arba pusė mūsų žus, jie mūsų nežiūrės. Tu vertas dešimt tūkstančių mūsų. Būtų geriau, jei teiktum mums pagalbą iš miesto.“

4Karalius jiems atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia.“ Karalius stovėjo prie vartų, o visi žmonės išėjo po šimtą ir po tūkstantį.

5Karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui: „Saugokite mano vaikąAbšalomą!“ Visi žmonės girdėjo tą karaliaus įsakymą vadams.

6Žmonės išėjo prieš Izraelį. Mūšis įvyko Efraimo miške.

7Dovydo tarnai nugalėjo Izraelio žmones, ir tą dieną buvo nužudyta dvidešimt tūkstančių vyrų.

8Mūšis išsiplėtė visoje apylinkėje. Miške pražuvo daugiau žmonių negu nuo kardo.

9Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Abšalomas jojo ant mulo. Kai jo mulas bėgo pro didelį ąžuolą, Abšalomo galva įstrigo tarp ąžuolo šakų, ir jis liko kaboti tarp dangaus ir žemės, o jo mulas, ant kurio jis jojo, nubėgo.

10Vienas vyras, tai pamatęs, pranešė Joabui: „Aš mačiau Abšalomą, pakibusį ąžuole.“

11Joabas jam tarė: „Jei jį matei, kodėl jo neužmušei. Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių ir diržą.“

12Vyras atsakė Joabui: „Jei duotum ir tūkstantį sidabrinių, nepakelčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; juk karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: „Kad ir kas būtų, saugokite mano sūnų Abšalomą.“

13Jei aš būčiau taip padaręs, mano gyvybei grėstų pavojus, nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum prieš mane.“

14Joabas tarė: „Aš negaišiu čia su tavimi.“ Paėmęs tris ietis į rankas, įsmeigė jas Abšalomui į širdį, kuris dar gyvas kabojo ąžuole.

15Po to atėję dešimt jaunuolių, Joabo ginklanešių, nužudė Abšalomą.

16Joabui sutrimitavus, žmonės nustojo vytis izraelitus, nes Joabas juos sulaikė.

17Paėmę Abšalomą, įmetė jį į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą. Izraelitai pabėgo į savo palapines.

18Abšalomas, dar gyvas būdamas, pasistatė sau paminklą Karaliaus slėnyje, galvodamas: „Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą.“ Jis pavadino paminklą savo vardu. Ir iki šios dienos jis vadinamas Abšalomo paminklu.

19Cadoko sūnus Ahimaacas prašė Joabo: „Leisk man nubėgti ir pranešti karaliui, kaip Viešpats atlygino jo priešams.“

20Joabas atsakė jam: „Ne šiandien! Kitą dieną galėsi pranešti žinią, bet šiandien tau neleidžiu, nes žuvo karaliaus sūnus.“

21Joabas įsakė vienam kušitui eiti ir pranešti karaliui, ką matė. Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo.

22Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą prašė Joabo: „Kad ir kas būtų, leisk man bėgti paskui kušitą.“ Joabas tarė: „Kodėl tu nori bėgti, mano sūnau? Tu nenuneši geros žinios.“

23Bet Ahimaacas tarė: „Kad ir kas būtų, aš bėgsiu.“ Joabas jam atsakė: „Bėk!“ Ahimaacas bėgo lygumos keliu ir pralenkė kušitą.

24Dovydas sėdėjo tarpuvartėje, osargybinis stovėjo ant vartų stogo ir mūro sienos. Pakėlęs akis, jis pamatė bėgantį vyrą.

25Sargybinis pranešė tai karaliui. Karalius tarė: „Jei jis vienas, tai su žinia.“ O tas vis artėjo.

26Tuo tarpu sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir vėl pranešė vartų sargui: „Štai kitas vyras atbėga!“ Karalius tarė: „Ir šitas atneša žinią.“

27Sargybinis tarė: „Pirmasis vyras bėga panašiai kaip Cadoko sūnus Ahimaacas.“ Karalius atsiliepė: „Tai geras vyras, jis atneša gerą žinią.“

28Ahimaacas priartėjęs tarė karaliui: „Ramybė tau!“ Parpuolęs veidu į žemę prieš karalių, kalbėjo: „Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris atidavė mums vyrus, kurie buvo pakėlę ranką prieš tave, karaliau.“

29Karalius paklausė: „Ar Abšalomas gyvas?“ Ahimaacas atsakė: „Mačiau didelį sąmyšį, prieš išbėgdamas pas tave, bet nežinau, kas atsitiko.“

30Karalius įsakė: „Pasitrauk ir atsistok čia.“ Jis pasitraukė ir stovėjo.

31Atbėgo ir kušitas. Jis tarė: „Gera žinia mano valdovui karaliui. Šiandien Viešpats atlygino visiems, kurie prieš tave sukilo.“

32Karalius paklausė: „Ar Abšalomas gyvas?“ Kušitas atsakė: „Tegul visiems karaliaus priešams taip atsitinka, kaip tam jaunuoliui.“

33Karalius labai susijaudino. Nuėjęs į aukštutinį kambarį, jis verkė: „Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O, kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau!“