Siracido 24 - Lithuanian Bible DC

Išminties šlovės giesmė

1Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę

ir didžiuojasi savimi savo tautoje.

2Aukščiausiojo bendrijoje ji atveria lūpas

ir didžiuojasi jo Galybių Artume:

3„Išėjau iš Aukščiausiojo lūpų

ir tarsi migla apdengiau žemę.

4 .

19Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate,

valgykite iki soties mano vaisių.

20Atminti mane yra saldžiau už medų,

geriau turėti mane, negu medaus korį.

21Kas mane valgo, tas dar labiau manęs alksta,

kas mane geria, tas dar labiau manęs trokšta.

22Kas manęs klauso, tas niekais nenueis,

kas elgiasi, kaip aš liepiu, tas niekad nenusidės“.

Išmintis ir Dievo žodis

23Visa tai – Dievo Aukščiausiojo Sandoros knyga,

Įstatymas, kurį mums Mozė įsakė

kaip paveldą Jokūbo bendrijai.

24Nepavark stengdamasis Viešpaties padedamas,

būk arti jo, kad jis tave pastiprintų.

Tik Visagalis Viešpats yra Dievas,

be jo nėra kito Gelbėtojo.

25[Įstatymas] sklidinas išminties

kaip Pišonas

ir kaip Tigras pirmųjų vaisių metu.

26Jis išsilieja supratimu

kaip Eufratas

ir kaip Jordanas per pjūtį.

27Jis patvinsta žinojimu

kaip Nilas

ir kaip Gihonas vynuogių rinkimo metą.

28Pirmasis žmogus išminties niekada gerai nepažino,

nepasiseks nė paskutiniajam jos suprasti.

29Gilesnės už jūrą jos mintys,

o jos patarimai gilesni už didžiąją bedugnę.

30Kaip upelis iš jos srovės,

plukdantis vandenį į sodą,

31tariau sau: „Palaistysiu savo sodą

ir sudrėkinsiu savo gėlių lysves“.

Nuostabu, kad mano upelis tapo upe,

o mano srovė – jūra.

32Vėl siųsiu savo pamokymą kaip ryto aušrą

ir skleisiu jo šviesą toli.

33Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę

ir paliksiu jį ateinančioms kartoms.

34Žiūrėkite, aš netriūsiau vien sau,

bet visiems, kurie ieško išminties.