Jeremijo 10 - Lithuanian Bible DC

Dievas ir stabai

1Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!

2Taip kalba VIEŠPATS:

„Nemėgdžiokite tautų elgesio,

nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute,

nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.

3Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė,

nes stabas – tik rąstigalis iš miško medžio,

išskobtas meistro skaptuku,

4papuoštas auksu ar sidabru,

prikaltas plaktuku ir vinimis,

kad nenugriūtų.

5It paukščių baidyklės melionų darže,

jie negali kalbėti.

Juos reikia nešioti,

nes patys jie nepaeina.

Nebijokite jų, nes jie negali

nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“.

6Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra!

Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!

7

12Jis sukūrė žemę savo galybe,

padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi,

išskleidė dangaus skliautą savo išmone.

13Kai sugriaudžia jo balsas,

šniokščia vandenys dangaus skliaute.

Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių,

padaro tviskančius žaibus lietui,

išleidžia viesulus iš aptvarų.

14Kiekvienas žmogus – kvailas, nesupratingas;

sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais,

nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.

15Jie niekam tikę, vien juoko verti.

Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.

16Nepanaši į juos Jokūbo dalis;

jis – visa ko kūrėjas,

Izraelis – jo paveldo gentis,

o jo vardas – Galybių VIEŠPATS.

Siaubas krašte

17Susidėk ryšulį ir palik kraštą,

apgultasis mieste!

18Juk taip kalba VIEŠPATS:

„Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto,

taip prislėgsiu, kad jie pajus!“

19Vargas man! Aš žuvęs!

Mano žaizda nepagydoma.

O aš tariau: „Tai tik liga;

aš galiu ją ištverti“.

20Mano palapinė nusiaubta,

visos jos virvės nutrauktos.

Mano vaikai paliko mane, jų nebėra;

niekas mano palapinės nebestatys,

nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.

21Ganytojai buvo kvaili,

neieškojo VIEŠPATIES,

todėl ir nelydėjo jų sėkmė,

o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.

22Klausykis! Girdėti ūžesys!

Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis,

kad paverstų Judo miestus tyrais,

šakalų landyne.

Malda

23Aš žinau, VIEŠPATIE,

kad ne žmogus sau kelią lemia.

Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio,

nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.

24Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku,

ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.

25Savo pyktį išliek ant tautų,

kurios tavęs nepripažįsta,

ir ant tų karalijų,

kurios tavo vardo nesišaukia.

Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį,

nuniokojo jo sodybas!