Išminties 19 - Lithuanian Bible DC

Raudonoji jūra

1Bet negailestingas pyktis lydėjo nedorėlius iki galo,

nes Dievas iš anksto žinojo, ką jie toliau darys:

2patys leidę tavo tautai išeiti

ir skubiai išvarę,

jie pakeis savo mintį ir vysis.

3Juk dar tebegedėdami

ir teberaudodami prie mirusiųjų kapų,

jie sumąstė kitą kvailą mintį

ir vijosi kaip bėglius tuos,

kuriuos buvo maldavę ir privertę išeiti.

4Tikrai pelnytas likimas vedė juos prie tokio galo

ir padarė, jog jie užmiršo, kas buvo įvykę,

idant nauja bausme papildytų, ko dar trūko jų kančioms,

5ir tavo tauta atliktų nuostabią kelionę,

o anie rastų nepaprastą mirtį.

6Juk visa kūrinijos prigimtis buvo iš naujo sukurta

vykdyti tavo įsakams,

kad tavo vaikai būtų apsaugoti nuo pavojų.

7Buvo matyti debesis, dengiantis stovyklą,

ir sausa žemė, kylanti ten, kur pirma tyvuliavo vanduo,

kelias be kliūčių vietoj Raudonosios jūros

ir žolėta lyguma vietoj nuožmios bangų mūšos,

8ir per ją perėjo visa tauta, tavo rankos globojama,

stebėdamasi nuostabiais stebuklais.

9Jie laigė kaip arkliai ganykloje

ir šokinėjo kaip ėriukai,

šlovindami tave, Viešpatie, savo Išgelbėtoją.

10Jie dar atminė

savo išgyvenimus svetimoje šalyje,

kai žemė vietoj galvijų knibždėjo uodais

ir upėje vietoj žuvų kirbėjo daugybė varlių.

11Vėliau jie matė ir naują paukščių rūšį,

kai geismo verčiami reikalavo skanėstų,

12nes jiems patenkinti putpelės atskrido iš jūros.

Užtarnauta bausmė

13Bet bausmės neužklupo nusidėjėlių

be įspėjimo ženklų, duotų baisia perkūnija.

Jie teisingai kentėjo už savo nedorus darbus,

nes iš tikrųjų svetimšaliams

buvo parodę didelę neapykantą.

14Juk anie buvo atsisakę priimti

pas juos atvykusius svetimšalius,

o šie – vergais pavertę svečius,

kurie buvo jų geradariai.

15Ir to negana! Žinoma, ir anuos ištiks galutinė bausmė,

nes jie svetimšalius buvo nedraugiškai priėmę,

16bet šie svečius, iškilmingai priimtus

ir jau turinčius lygias teises,

vėliau nuožmiu lažu engė.

17Todėl ir buvo apakinti,

kaip anie prie teisiojo vyro durų,

kai didžiulės tamsos apsupti

grabinėjosi, norėdami rasti duris.

Nauja gamtos darna

18Pradmenys keitėsi vietomis,

kaip skambinant arfa gaidos keičia ritmą,

išlaikydamos savo garsą.

Tai galima suvokti tik žvelgiant į tai, kas įvyko.

19Juk žemės būtybės buvo paverstos vandens būtybėmis,

o plaukiojančios išlipo į krantą.

20Ugnis išlaikė savo jėgą net vandenyje,

o vanduo pamiršo savo gesinančią prigimtį.

21Tuo tarpu liepsnos nepajėgė nei sudeginti

jose vaikščiojančių trapių gyvūnų,

nei ištirpdyti panašaus į ledą

ir lengvai ištirpdomo maisto iš dangaus.

22Visais būdais, Viešpatie,

tu išaukštinai bei pagerbei savo tautą,

visada ir visur jai padėdamas!