2 Makabiejų 2 - Lithuanian Bible DC

1Įrašuose randame, kad pranašas Jeremijas liepęs į tremtį vedamiems tremtiniams pasiimti tos ugnies, kaip jums ką tik papasakojome.

2Įrašai taip pat rodo, kad į tremtį vedamiems žmonėms pranašas davė ir Įstatymą ir pamokė juos, kad neužmirštų Viešpaties įsakymų ir kad matydami aukso ir sidabro stabus bei papuošalus neleistų širdžiai paklysti.

3Ir kitais panašiais žodžiais jis primygtinai skatino neleisti Įstatymui pradingti iš savo širdžių.

4Tame pačiame rašte pasakojama, kaip pranašas, gavęs dievišką apreiškimą, įsakė, kad Padangtė ir Skrynia eitų su juo, ir kaip jis užlipo ant kalno, į kurį Mozė buvo užžengęs ir nuo kurio buvo pamatęs Dievo pažadėtą paveldą.

5Ten Jeremijas rado vietą oloje ir įnešęs į ją Padangtę, Skrynią ir smilkalų aukurą užtaisė angą.

6Keletas žmonių, ėjusių iš paskos, užkopė, norėdami pažymėti taką, bet negalėjo rasti olos.

7Apie tai išgirdęs, Jeremijas išbarė juos: „Ta vieta turi likti nežinoma, – sakė jis, – kol Dievas vėl nesurinks savo tautos ir neparodys jiems savo gailestingumo.

8 aprašyta, kaip Nehemijas surinko knygas apie karalius, pranašų ir Dovydo raštus bei karalių laiškus apie dovanas šventyklai.

14Panašiai Judas vėl surinko visas knygas, išmėtytas per mus ištikusius karus, ir dabar mes jas turime.

15Jeigu jums kurios nors reikia, atsiųskite pasiuntinius jų parnešti.

16 1 Mak 4,59 Kaip jau minėjome, rašome jums, kadangi rengiamės švęsti šventyklos apvalymo šventę, prašydami ir jus tą šventę švęsti.

17Dievas yra tas, kuris išgelbėjo visą savo tautą ir sugrąžino jiems jų paveldą, karalystę, kunigystę bei šventąsias apeigas,

18kaip buvo pažadėjęs per Įstatymą. Mes pasitikime Dievu, kad jis veikiai pasigailės mūsų ir surinks mus iš po viso dangaus į savo šventąją vietą, nes jis iš tikrųjų išgelbėjo mus iš didelių pavojų ir apvalė savo vietą“.

Autoriaus įžanga

19Čia pasakojama apie Judą Makabiejų bei jo brolius, apie didingosios šventovės išvalymą, aukuro pašventinimą,

20apie žygius prieš Antiochą Epifaną bei jo sūnų Eupatorą

21ir apie iš dangaus atėjusius pasirodymus didvyriams, taip narsiai kovojusiems už judėjybę, kad nors būdami negausūs skaičiumi, jie paėmė visą kraštą, priversdami bėgti barbarų gaujas,

22atgavo visame pasaulyje garsią šventovę, išlaisvino miestą ir atkūrė įstatymus, kuriems iškilo pavojus būti panaikintiems. Visa tai jie padarė, nes Viešpats savo didžiu gerumu buvo jiems maloningas.

23Ką Jasonas iš Kirėnės papasakojo penkiose knygose, mes mėginsime sutraukti į vieną veikalą.

24Turėdami prieš akis žodžių srautą ir sunkumus, su kuriais susiduria norintys nertis į istorijos pasakojimus, kai medžiaga būna gausi,

25mes stengėmės patikti mėgstantiems paprastą skaitymą, palengvinti kruopštiesiems, linkusiems įsiminti dalykus, ir būti naudingi visiems.

26Mums, užsidėjusiems šį sunkų trumpinimo darbą, užduotis toli gražu nėra lengva, bet reikalauja daug prakaito ir nemigos naktų,

27kaip nėra lengva rengiančiam puotą ar ieškančiam naudos kitų labui. Nepaisydami to, norėdami susilaukti daugelio dėkingumo, mes mielai pakelsime šį nelengvą triūsą,

28palikdami atsakomybę už smulkmenų tikrumą pirmykščiam autoriui, patys apsiribodami pastangomis duoti tik santraukos metmenis.

29Juk kaip naują namą statantis meistras turi kreipti dėmesį į visą pastatą, tuo tarpu žmogus, kuris imasi jį dažyti ir puošti, turi rūpintis tik tuo, kas reikalinga namui papuošti, taip, manau, yra ir mums.

30Istoriko pirmutinė pareiga yra leistis į dalykų tyrinėjimą, išsamiai juos apsvarstyti ir pasirūpinti smulkmenomis,

31o žmogui, perdirbančiam pasakojimą, turi būti leista siekti glaustos išraiškos ir vengti išsamaus dalyko svarstymo.

32Tad čia ir pradėsime pasakojimą, nepridėdami daugiau nieko prie to, kas jau pasakyta, nes pasakojimui rašyti ilgą įžangą, o patį pasakojimą sutrumpinti, būtų neišmintinga.