Išminties 17 - Lithuanian Bible Rubsys and Kavaliauskas DC

Tamsa ir ugnies stulpas

1Dideli ir neperprantami tavo nuosprendžiai,

todėl nei̇̃mlios sielos ir pasiklydo.

2Nedori žmonės manė

galėsią pavergti šventąją tautą,

patys būdami tamsos supančioti

bei ilgos nakties įkalinti,

ir tūnojo užsidarę savo pastogėje,

amžinosios Apvaizdos nuvyti.

3Manydami, kad jų slaptos nuodėmės uždengtos

tamsia užmaršties danga,

jie buvo išsklaidyti, siaubo apimti

ir šmėklų apstulbinti.

4Net slapti namų užkaboriai,

į kuriuos jie buvo subėgę,

negalėjo apginti nuo baimės,

nes visur griaudė baisus triukšmas

ir rodėsi tylūs niūrių veidų vaiduokliai.

5Galingiausia ugnis neįstengė apšviesti

nei ryškus žvaigždžių spindesys

nepajėgė nutvieksti tos klaikios nakties.

6Vienintelė šviesa jiems buvo didžiùlės

savaiminės liẽpsnos, bai̇̃sios pažiūrėti.

Reginiui išnykus, jiems, klaiko apimtiems,

matyti daiktai atrodė dar baisesni.

7Būrimo apgaulės pasirodė neveiksmingos,

ir iš jų pagyrūniškos išminties buvo pasityčiota.

8Tie, kurie žadėjo

iš sergančios sielos išvaryti baimę ir sąmyšį,

patys sirgo juokingu išgąsčiu.

9Jokia baisenybė jų negąsdino,

tačiau išgąsdinti sėlinančių žvėrių

ir šnypščiančių roplių,

jie mirė drebėdami iš baimės,

nenorėdami nė pažvelgti į orą,

kurio niekur išvengti neįmanoma.

10Nedorumas būna bailus,

savo paties liudijimo pasmerktas,

ir dėl iškankintos sąžinės

visada padidina nelaimes.

11Juk baimė iš tikrųjų yra ne kas kita,

kaip atsisakymas priimti proto teikiamą pagalbą,

12o vidinio tuštumo užgožta viltis linkusi

užsimerkti prieš tai, kas kelia kančią.

13Bet tą naktį, iš tikrųjų bejėgę

ir užklupusią iš bejėgio mirusiųjų pasaulio gelmių,

visi jie miegojo tuo pačiu miegu,

14kartais varginami baisių šmėklų,

o kartais sukaustyti sielos alpėjimo,

nes juos užklupo ūmi ir nelaukta baimė.

15Kas tik ten bebuvo,

įpuolė į tą kalėjimą be grotų ir buvo įkalintas.

16Ir artojas, ir piemuo,

ir dykumoje triūsiantis darbininkas –

visi buvo užklupti ir laukė neišvengiamo likimo,

17nes juos visus siejo viena tamsos grandinė.

Ar tai buvo švilpiantis vėjas,

ar skambi paukščių giesmė tankiose šakose,

ar smarkiai tekančio vandens kriokimas,

ar uolų griūties baisus bildesys,

18ar nematomos šokinėjančių gyvulių lenktynės,

ar plėšriųjų žvėrių riaumojimas,

ar aidas, grįžtantis kalnų dauboje, –

visa tai juos kaustė baime,

19nes visas pasaulis švytėjo dienos šviesa

ir darbavosi nekliudomas,

20tik anie žmonės buvo užkloti tamsios nakties,

atvaizdo tamsybės, kuri turėjo juos užklupti.

Bet dar tamsesni negu tamsybė

jie buvo patys sau.