1[1] Trečią dieną, baigusi melstis, ji nusivilko atgailos apdarą ir apsirengė puikiausiais drabužiais.
2[2] Tada, didingai išsipuošusi, pasimeldusi visa matančiam Dievui ir Gelbėtojui, pasiėmė su savimi dvi tarnaites.
3[3] Į vieną ji grakščiai rėmėsi,
4[4] o kita sekė iš paskos, nešdama jos drabužių valktį.
5[5] Ji visa švytėjo pačiu grožio žydėjimu ir atrodė laiminga tarsi mylimoji, bet širdis buvo apmirusi iš baimės.
6[6] Praėjusi pro visas duris, ji atsistojo priešais karalių. Jis sėdėjo karaliaus soste, apsirengęs visu savo didybės apdaru, tviskančiu auksu ir brangakmeniais. Karalius buvo baisiai gąsdinantis!
7[7] Pakėlęs didybe spindinčią galvą, jis pažvelgė į ją, degdamas pykčiu. Karalienė susvyravo, pabalo, apalpo ir remdamasi galva į pirma jos ėjusią tarnaitę sukniubo.
8[8] Tada Dievas permainė karaliaus dvasią į švelnumą. Susijaudinęs jis pašoko nuo sosto ir laikė ją glėbyje, kol ši atsipeikėjo. Drąsindamas ją raminančiais žodžiais, jis tarė jai:
9[9] „Kas atsitiko, Estera? Aš tavo brolis. Nebijok!
10[10] Tu nemirsi, nes mūsų įsakas skirtas tik valdiniams. Eikš arčiau!“
11[11] Pakėlęs aukso skeptrą, jis palietė juo Esteros kaklą
12[12] ir apkabinęs tarė: „Kalbėk!“
13[13] Ji tarė jam: „Pamačiau tave, mano viešpatie, tarsi Dievo angelą, užtat mano širdį apėmė tavo didybės baimė.
14[14] Juk tu nuostabus, mano viešpatie, ir tavo veidas sklidinas malonės“.
15[15] Tai pasakiusi, ji vėl nualpo ir sukniubo.
16[16] Dabar karalius dar labiau susijaudino, o visi dvariškiai stengėsi ją drąsinti.
Who We AreWhat We EelieveWhat We Do
2025 by iamachristian.org,Inc All rights reserved.