Jeremijo 2 - Lithuanian Bible Rubsys and Kavaliauskas DC

Neištikimoji tauta

1Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

2„Eik ir paskelbk Jeruzalei, kad ji išgirstų:

‘Taip kalba VIEŠPATS.

Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę,

kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine,

sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę.

3Šventà VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis,

jo pjūties pirmasis derlius.

Ryjantys jį užsitraukia kaltę,

nelaimė juos ištinka’“, –

tai VIEŠPATIES žodis.

4Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai

ir vi̇̀sos Izraelio namų giminės!

5Taip kalba VIEŠPATS:

„Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai,

kad atsitraukė taip toli nuo manęs?

Eidami paskui beverčius stabus,

jie patys pasidarė beverčiai.

6Jie niekuomet nepakláusė: ‘Kurgi tas VIEŠPATS,

išvedęs mus iš Egipto žemės,

dykumoje mums rodęs kelią

per tyrlaukius ir smėlio daubas,

per sausą ir pavojingą kraštą,

per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja,

kuriame negyvena joks žmogus?’

7Kai atvedžiau jus į sodų kraštą,

kad mistumėte jo gausiais vaisiais,

jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą,

mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną.

8Kunigai nepakláusė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’

Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė,

ganytojai maištavo prieš mane.

Pranašai kalbėjo Baalo vardu

ir vaikėsi bejėgius stabus.

9Todėl dar kartą šauksiu jus į teismą, –

tai VIEŠPATIES žodis, –

net jūsų vaikų vaikus šauksiu į teismą.

10Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite,

pasiųskite ką nors į Kedarą

ir atidžiai apsvarstykite,

ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?

11Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus?

Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai!

O mano tauta išmainė mano Šlovę

į bejėgius stabus!

12Išsigąskite dėl to, dangūs,

drebėkite iš siaubo, – tai VIEŠPATIES žodis! –

13Juk mano tauta nusikalto dvigubai:

mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko

ir išsikasė vandens talpyklas,

kiauras talpyklas, nelaikančias vandens.

14Ar Izraelis vergas? Ar gimė jis vergijoje?

Jei ne, tai kodėl jis virto grobiu?

15Kodėl ant jo riaumoja ir urzgia liūtai?

Jie pavertė jo kraštą tyrais,

jo miestai – dyki apanglėję griuvėsiai.

16Net Nofo ir Tachpanheso žmonės

skuta tavo viršugalvį.

17Ar ne todėl, kad tu palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą?

18O dabar kas tau iš to, jei bėgtum į Egiptą

ir gertum Šihoro vandenį?

Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją

ir gertum Upės vandenį?

19Tavo paties nedorumas nubaus tave,

tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave.

Taigi apsvarstyk ir praregėk,

kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą,

ir neturėti mano Baimės, –

tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.

20Tu jau seniai sulaužei savo jungą,

sutraukei savo pančius,

tardama: ‘Netarnausiu!’

Ant kiekvienos aukštos kalvos,

po bet kokiu kupliu medžiu

tu kaip kekšė tysojai.

21Ogi aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį,

tikrai taurios rūšies!

Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu

laukiniu vynmedžiu?

22Nors tu ir šarmu šveistumeisi,

ir muilo nešykštėtum,

tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, –

tai Viešpaties DIEVO žodis. –

23Kaipgi gali sakyti: ‘Aš nesu suteršta!

Baalams iš paskos nelaksčiau’?

Pažvelk, kaip elgeisi Slėnyje!

Suprask, ką padarei!

Tu – ūmi, jauna kupranugarė,

šuoliais lakstanti be tikslo,

24laukinė asilė, įjunkusi į dykumą,

uostydama vėją savo įkarštyje;

pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti?

Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras,

kai jai užeis vaikymosi metas.

25Tausok savo kojas, jos kone basos,

o savo gerklę gelbėk nuo troškulio!

Bet tu sakai: ‘Ne! Nė nesivi̇̀lk!

Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu’.

26Kaip sučiuptas vagis susigėsta,

taip bus sugėdinti Izraelio žmonės:

jie patys, jų karaliai ir didžiūnai,

kunigai ir pranašai.

27Tie, kurie sako medžio gabalui: ‘Tu – mano tėvas!’

ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei!’,

man atgręžė nugarą, o ne veidą,

tačiau, bėdai užėjus, šaukia: ‘Ateik ir gelbėk mus!’

28Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai?

Tegu jie ateina!

Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje?

Juk kiek tavo miestų,

tiek tavo dievų, Judai!

Kiek gatvių Jeruzalėje,

tiek aukurų pasistatėte Baalui.

29Kaip galite dar maldauti manęs?

Jūs visi maištavote prieš mane, –

tai VIEŠPATIES žodis. –

30Veltui plakiau jūsų vaikus,

jie nesileido mokomi.

Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus

lyg plėšrus liūtas“.

31O jūs, ši karta,

imkite į širdį VIEŠPATIES žodį:

„Argi Izraeliui aš buvau lyg dykuma,

lyg tamsybių šalis?

Kodėl mano tauta sako: ‘Esame laisvi!

Daugiau pas tave nebeateisime’?

32Ar gãli pamiršti mergaitė savo puošmenas

ir nuotaka savo kaspinus?

Tačiau mano tauta mane pamiršo

jau nebesuskaitomas dienas.

33Kaip lengvai tu surandi kelią,

kai ieškai meilužių!

Savo nedorumu tu mokei kaip elgtis

net pačias nedoriausias moteris!

34Net tavo drabužių kraštai apskretę

nuo nekaltų varguolių kraujo! Jie – ne vagys, pagauti įsilaužiant,

35o tu vis dėlto sakai: ‘Aš nekalta!

Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!’

Štai ir teisiu tave dėl to,

kad sakei: ‘Nenusidėjau’.

36Ko taip bėgioji,

kaitaliodama savo kelius?

Tu būsi ir Egipto apvilta,

kaip turėjai apsivilti Asirija.

37Ir iš ten išeisi, susiėmusi rankomis galvą,

nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu pasitiki.

Gerovės su jais nesulauksi!