1Choro vadovui. Jedutūnui. Dovydo psalmė.
2Tariau: „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje,
kad nenusidėčiau liežuviu;
savo burną užčiaupsiu,
kai nedorėliai būna arti“.
3Tylėjau ir nieko nesakiau,
susilaikiau net nuo ko nors gero.
Bet mano skausmas tik padidėjo,
4širdis man užkaito krūtinėje.
Bemąstant įsiliepsnojo ugnis
ir nebegalėjau susilaikyti neprabilęs:
5„Pasakyk man, VIEŠPATIE, kiek ilgai gyvensiu,
kokia mano dienų trukmė?
Leisk man pažinti, koks laikinas esu.
6Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo,
jo trukmė – beveik niekas tavo akyse.
Iš tikrųjų žmogaus būvis – tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.
7Žmogus praeina kaip šešėlis.
Visas jo triūsas – tik migla;
jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!
8Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis?
Tavyje mano viltis.
9Išvaduok mane iš visų mano kalčių;
nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!“
10Tyliu ir burnos neatveriu,
nes tu tai padarei.
11Nukreipk nuo manęs savo rykštę,
aš žūstu nuo tavo rankos smūgių!
12Kai drausmini žmogų bausdamas už nuodėmę,
tu lyg kandis sunaikini, kas jam brangu.
Iš tikrųjų žmogus – tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.
13Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,
klausykis mano šauksmo,
ateik į pagalbą, kai verkiu!
Juk aš tik praeinantis svečias, praeivis
kaip visi mano protėviai.
14Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau
pirma, negu nueisiu, ir manęs nebebus.
Who We AreWhat We EelieveWhat We Do
2025 by iamachristian.org,Inc All rights reserved.
