Išminties 16 - Lithuanian Bible Rubsys and Kavaliauskas DC

Dievo bausmės

1Todėl jie buvo vertai nubausti

panašiais gyvuliais ir kankinti daugybės kenkėjų.

2 , nors ir išalkę,

bjaurėdamiesi prieš juos siųstais gyvūnais,

neteko net įprasto noro valgyti,

o šie, trumpai kentėję stoką, maitinosi skanėstais.

4Reikėjo, kad anuos engėjus ištiktų negailestingas alkis,

o šiems pakako tik parodyti,

kaip kankinami jų priešai.

5 ,

nors turėjo išganantį ženklą,

kad jiems primintų tavo Įstatymo įsaką.

7Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas

ne per daiktą, į kurį žvelgė,

bet per tave, visų Gelbėtojau.

8Taip tu įtikinai mūsų priešus,

kad esi tas, kuris išgelbsti nuo visa, kas pikta.

9Juk skėrių ir musių įkandimai anuos žudė,

ir vaisto jų gyvasčiai išgelbėti nerasta,

nes jie buvo nusipelnę bausmės tokiais kūriniais.

10Bet tavo vaikai nebuvo nugalėti

net nuodingų gyvačių geluonių,

nes tavo gailestingumas atėjo jiems į pagalbą

juos gydydamas.

11Kad atmintų tavo žodžius,

jie buvo sugelti ir greitai išgelbėti,

idant nenugrimztų į baisią užmarštį

ir netaptų abejingi tavo gerumui.

12Iš tikrųjų negydė jų nei žõlės, nei pavilgas,

bet tavo, Viešpatie, visa gydantis žodis!

13Tu gyvybės ir mirties Valdovas,

tu nuvedi mirtinguosius prie mirtingųjų pasaulio vartų

ir parvedi atgal!

14Žmogus, tiesa, žudo savo nedorumu,

bet negãli sugrąžinti iškvėpto gyvybės alsavimo

ar išlaisvinti mirties paimtos sielos.

Kruša ir mana

15Pabėgti iš tavo rankos niekas negali.

16Anie nedorėliai, atsisakę tave pažinti,

buvo nuplakti tavo rankos galybe,

kankinti neįprastų liūčių, krušos bei perkūnijos

ir visiškai nuniokoti ugnies.

17Nuostabiausia, kad vanduo,

kuris visa gesina,

dar labiau kurstė ugnį,

nes Visata gina teisiuosius.

18Vienu metu liepsna buvo sutramdyta,

kad nesudegintų kūrinių,

siųstų pulti nedorėlių,

idant nedorėliai tai matydami žinotų,

kaip jie ištikti Dievo teismo.

19Kitą kartą net pačiame vandenyje

ji įsiliepsnojo galingiau už save pačią,

kad sunaikintų nedoros šalies derlių.

20 ištvėrė ugnį netirpdami;

tai įvyko, kad tavo vaikai žinotų,

jog jų priešų derlius naikinamas ugnies,

kuri liepsnoja krušoje ir žaibuoja liūtyje.

23Bet kad būtų pamaitinti teisieji,

ta pati ugnis užmiršo net savo įgimtą jėgą.

24Tarnaudama tau, savo Kūrėjui, kūrinija

nuožmėja, kad būtų nubausti nedorėliai,

ir švelnėja tiems, kurie tavimi pasitiki.

25Taip ir tuomet, prie visko prisitaikydama

ji tarnavo tavo visa maitinančiam dosnumui

pagal tai, ko kam reikėjo ir ko kas troško,

26idant tavo vaikai, kuriuos tu, Viešpatie, mylėjai,

žinotų, kad ne derliaus įvairovė maitina žmoniją,

bet tavo žodis išlaiko tuos, kurie tavimi pasitiki!

27Tai, kas nebuvo ugnies sunaikinta,

vos pašildžius praskubančiam saulės spinduliui, ištirpo,

28idant būtų žinoma, kad dar saulei netekėjus

žmogui reikia keltis tau dėkoti

ir šauktis tavęs auštant,

29nes nedėkingo žmogaus viltis sutirps kaip atšiauri šalna

ir išsilies kaip pamazgos.