1Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,
jeigu įsivelčiau į ginčus su tavimi.
O vis dėlto turiu nusiskųsti tavimi.
Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?
Kodėl visi sukčiai tarpsta?
2Tu juos pasodinai, ir jie suleido šaknis;
vešliai sau auga ir net vaisių neša.
Tu jų lūpose,
bet toli nuo jų širdies.
3 VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti; permatai mane,
ištiri mano širdį
ir žinai, kad ji tavo rankose.
Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,
atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.
4Kiek ilgai dar turės kraštas liūdėti
ir žolė visur laukuose vysti?
Argi tùri gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to,
kad nedorai elgiasi jo gyventojai?
O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“
Dievo atsakas5„Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino,
tai kaip galėsi varžytis su raiteliais?
Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,
tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?
6Juk net tavo broliai ir namiškiai
klastingai pasielgė su tavimi.
Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.
Nepasitikėk jais,
nors jie ir draugiškai kreiptųsi į tave.
7Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą.
Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.
8Mano paties tauta prieš mane atsigręžė
kaip liūtas miške.
Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane,
elgiuosi su ja kaip su priešu.
9Mano tauta – lyg paukštis,
iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių.
Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!
Ateikite ir rykite!
10Daug piemenų nusiaubė mano vynuogyną,
nutrypė kojomis mano paveldą.
Jie pavertė mano žavųjį lauką
apleista dykyne,
11padarė jį niūria dykyne;
nuniokotas jis guli prieš mane.
Visas kraštas nuniokotas,
bet nė vienas to neima į širdį.
12Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai,
nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę
nuo vieno krašto iki kito.
Nėra ramybės žmonėms.
13Jie pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius;
nusiplūkė be jokios naudos.
Jie kenčia dėl savo pjūties,
dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio“.
14Taip kalba VIEŠPATS: „Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams, naikinantiems paveldą, kurį daviau savo tautai Izraeliui kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo.
15Tačiau kai būsiu išrovęs, vėl pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į jo paveldą ir į jo kraštą.
16Ir tuomet, jei iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, jie prisieks mano vardu: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ Jie, pirma mokę mano tautą prisiekinėti Baalu, turės vietos mano tautoje.
17Bet jeigu nepaklausys, tą tautą išrausiu ir visiškai sunaikinsiu,“ – tai VIEŠPATIES žodis.
Who We AreWhat We EelieveWhat We Do
2025 by iamachristian.org,Inc All rights reserved.
