1Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
2„Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves.
3Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
4Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’
5Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti,
6o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
7Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
8Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.
9Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.
10Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
11Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu.
12Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
13Tuomet karalius paliepė tarnams:
Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų.
45Tad jei Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“
46Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.
Who We AreWhat We EelieveWhat We Do
2025 by iamachristian.org,Inc All rights reserved.
