Izaijo 16 - Lithuanian Bible Rubsys and Kavaliauskas

1Ėriukų siųskite krašto valdovui

iš Selos dykumoje į Siono dukters kalną.

2Moabo dukterys būriuojasi prie Arnono brastų

kaip išbaidyti paukščiai,

kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo:

3„Duoki patarimą, užjauski!

Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktis

vidurdienio karštyje;

duoki pastogę benamiams,

neišduok pabėgėlių.

4Tegyvena Moabo benamiai pas tave,

būk jiems prieglobstis nuo grobiko“.

Kai pasibaigs siautėjimas,

liausis plėšikavimas,

ir niokotojai pasitrauks iš krašto,

5sostas bus saugus dėl ištikimos meilės

Dovydo palapinėje.

Jame sėdės ištikimas teisėjas,

siekiantis teisingumo

ir stropiai vykdantis teisumą.

6Girdėjome apie Moabo išdidumą –

be saiko buvo išdidus, –

apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą.

Tai tik tušti plepalai!

7Terauda Moabo žmonės Moabo,

terauda visas kraštas!

Kir Hareseto razinų plokštainių jie liūdi, širdgėlos apimti.

8Hešbono atšlaičių vynuogynai

ir Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti,

nors jų raudonos kekės kadaise

ir nugirdė tautų viešpačius,

nors kadaise jie raizgėsi

iki pat Jazero ir driekėsi per dykumą,

nors kadaise jų šakos plėtojosi

ir tiesėsi anapus jūros.

9Todėl verkiu Sibmos vynmedžių,

lygiai kaip verkiu Jazero.

Laistau tave ašaromis, o Hešbóne ir Eleale,

nes tavo vasaros vaisius ir pjūtį

užgožė kovos šūksniai.

10Iš sodų

prapuolė džiaugsmas ir linksmybė,

vynuogynuose

nebėra dainų ir džiugaus klegesio,

vyno spaudyklose

nėra kam traiškyti kekių;

nutilo vynuogių rinkėjų garsai.

11Todėl dėl Moabo

mano širdis rauda tarsi lyra,

aš dejuoju dėl Kir Hereso.

12Pavargę savo aukštumų alkuose, Moabo žmonės eis melstis į savo šventyklą. Bet iš to nebus jiems jokios naudos.

13Tai žodis, kurį anksčiau buvo ištaręs VIEŠPATS apie Moabą.

14Dabar VIEŠPATS sako: „Po trejų metų – samdinio metų – Moabo didybė bus pažeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis, mažutis ir silpnas“.