Jobo 30 - Lithuanian Bible Rubsys and Kavaliauskas

Skaudi dabartis

1O dabar mane pajuokia vyrai,

amžiumi už mane jaunesni,

kurių tėvų nebūčiau laikęs vertais

šunų, ganančių mano avių kaimenę.

2Kokia nauda man iš jų rankų stiprumo?

Jų jėgos išsekusios.

3Neturto ir bado nualinti,

jie graužia sausą ir apleistą dirvą,

4skinasi balandos krūmuose

ir raunasi karklų šaknų maistui.

5Išvaryti iš žmonių tarpo,

vejami riksmų tarsi būtų vagys,

6jie priversti gyventi upės slėnių šlaituose,

žemės urvuose ir tarp uolų.

7Jie murma krūmuose

ir voliojasi po krūmokščiais,

8niekšingi bevardžiai klajūnai,

botagu iš šalies išvaryti.

9Ir štai jie pajuokia mane dainomis;

aš esu tapęs jiems priežodžiu.

10Manimi jie bjaurisi, nuo manęs traukiasi;

net nesidrovi spjauti man į veidą!

11Dievas nuginklavo mane ir padarė bejėgį,

tad jie nebesivaržo mano akivaizdoje.

12Iš dešinės mane užpuola paauglių gauja,

parbloškia ir statosi apgulos pylimus mano žūčiai.

13Jie užkerta man taką,

ir jiems sekasi mane naikinti.

14Jie puola mane tarsi pro išlaužtą sienoje spragą,

ritasi kaip šėlstančios bangos.

15Siaubas mane pribloškia;

mano orumą it vėjas nupučia,

tarsi debesis išnyksta mano gerovė.

16O dabar mano gyvastis baigiasi,

užgriuvo mane skausmo dienos.

17Naktį jaučiu sukant man kaulus,

mane graužiantis skausmas niekada nemiega.

18Jis smarkiai stveria mane už drabužio,

užverždamas apykaklę.

19Jis įstūmė mane į liūną,

su dulkėmis ir pelenais esu sulygintas.

20Šaukiuosi tavęs, bet tu manęs neišklausai;

aš laukiu, bet tu tik pasižiūri į mane.

21Pasidarei man nuožmus

ir vargini savo galinga ranka.

22Pakeli mane ir užsodini ant vėjo,

vėtai mane staugiančioje audroje.

23Žinau, nuvesi mane į mirtį –

į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24Bet niekas juk nekelia rankos prieš nelaimės prislėgtąjį,

kai jis šaukiasi pagalbos.

25Argi aš neapverkiau nelaimingųjų,

argi neplyšo man širdis dėl skur̃džių?

26Bet kai aš laukiau gero, atėjo pikta;

kai tikėjausi šviesos, atėjo tik tamsa.

27Mano širdis sumišusi ir neranda ramybės;

kasdien mane pasitinka kančios.

28Paniuręs vaikštinėju be saulės;

sueigoje atsistoju ir šaukiuosi pagalbos.

29Pasidariau šakalų broliu

ir stručių draugu.

30Juoduoja ir pleišėja mano oda,

nuo karščio apdegė mano kaulai.

31Mano lyra groja raudas,

o mano birbynė rauda su verkiančiais.