Psalmynas 104 - Lithuanian Bible

1Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis!

Apsisiautęs garbe ir didybe,

2apsigaubęs šviesa lyg drabužiu,

tu ištempei dangų lyg palapinės dangą

3ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.

Iš debesų tu daraisi vežimą

ir keliauji audros sparnais.

4 Hbr 1,7 Vėjus tu imi savo pasiuntiniais,

žaibų liepsnas – savo tarnais.

5Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,

ir ji ten stovės amžinai.

6Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai,

o vandenys tįsojo viršum kalnų.

7Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo,

traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,

8kalnams iškylant, slėniams įdumbant,

į vietą, kurią jiems paskyrei.

9Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei,

kad žemės vėl neapsemtų.

10Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose

ir upėms tekėti tarp kalvų.

11Jie duoda vandens miško žvėrims,

laukiniai asilai ten malšina troškulį.

12Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus

ir čiulba ant medžių šakų.

13Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės,

ir žemė kupina tavo palaimos.

14Tu želdai žolę galvijams,

ir augalus žmonių reikalams,

kad jie augintųsi maisto iš žemės

15ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,

ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,

ir duonos, kuri stiprina gyvastį.

16Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai

ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.

17Paukščiai sukasi juose gūžtas,

gandras medyje kraunasi lizdą.

18Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms,

uolos – slėptuvės olų barsukams.

19Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti,

o saulė žino, kada jai nusileisti.

20Tu siunti tamsą, ir ateina naktis;

tuomet sujunda visi miško gyvūnai.

21Liūtukai riaumoja grobio,

ieškodamiesi maisto iš Dievo.

22Saulei užtekėjus, jie pasitraukia

miegoti savo guoliuose,

23o žmogus eina prie darbo

ir triūsia iki vakaro.

24 VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!

Kaip išmintingai juos visus sukūrei!

Tavo kūrinių pilna žemė.

25Štai jūra, tokia bekraštė ir plati.

Ten knibžda nesuskaičiuojami

maži ir dideli gyvūnai.

26Ten plaukioja laivai

ir žaidžia Job 41,1; Ps 74,14; Iz 27,1Leviatanas, kurį tu sukūrei.

27Visi jie laukia iš tavęs,

kad duotum jiems peno, kada reikia.

28Kai duodi, jie surenka,

kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.

29Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta,

o alsavimą iš jų atėmus, miršta

ir sugrįžta į dulkes.

30Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja,

ir tu atnaujini žemės veidą.

31Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,

tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!

32Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba;

jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.

33Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu,

per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.

34Tepatinka jam mano malda,

nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.

35Teišnyksta žemėje nusidėjėliai,

tenebūna daugiau nedorėlių.

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

Šlovinkite VIEŠPATĮ!