Jobo 36 - Lithuanian Bible

Jobo kančios prasmė

1Paskui Elihuvas tęsė kalbą sakydamas:

2„Pakęsk mane dar šiek tiek, pamokysiu tave,

nes dar turiu šį tą pasakyti Dievo vardu.

3Savo žinojimą atsinešu iš toli

ir pateisinsiu savo Kūrėją.

4Iš tikrųjų mano žodžiai – ne melas;

prieš save matote žmogų, kuris tikrai žino.

5Štai Dievas yra galingas, bet neniekina nė vieno;

jis galingos jėgos ir širdies.

6Nedorėliui gyventi jis neleidžia,

bet kenčiantiems yra teisingas.

7Nuo teisiųjų jis nenugręžia akių,

į sostą su karaliais juos amžiams sodina

ir išaukština juos.

8Įsipainiojusiems į grandines

ir skausmo pinklių pagautiems

9jis parodo, ką jie padarė –

ir kaip nusikalto įžūliai pasielgę.

10Jis atveria jų ausis perspėjimo žodžiui,

įsako jiems gręžtis nuo pikta.

11Jeigu paklauso ir jam tarnauja,

savo dienas jie užbaigia laimingai

ir savo metus prabangiai.

12Bet jei nepaklauso, žūva nuo kalavijo

ir miršta nieko nesuvokę.

13Nedorieji tik tūžta širdyje,

kai jis ištinka juos, ir pagalbos nesišaukia.

14Jie miršta dar savo jaunystėje,

baigdami gyvenimą tarp apeigoms skirtų kekšių.

15Bet kenčiantįjį Dievas išgelbsti per jo kančią

ir jo ausį atveria per nelaimę.

16Ir tave jis viliojo iš nežinios nasrų

į erdvią vietą, kur niekas nevaržo,

o stalas nukrautas geriausiais valgiais.

17Bet jei tu spręsi kaip nedorėlis,

patį tave ištiks teismas ir teisingumas.

18Saugokis, kad nebūtum pertekliaus suviliotas

ir kyšių dydis tavęs neišvestų iš kelio.

19Argi ištikus bėdai tau padės tavo turtai

ir visos galingos pastangos?

20Nelauk, kad ateitų naktis,

kai tautos staiga pranyks.

21Saugokis, kad nesigręžtum į pikta!

Juk dėl to turėjai kentėti skausmą.

Dievo didybė

22Atmink, kokia didinga Dievo galybė!

Kas gali taip pamokyti, kaip daro jis?

23Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis,

arba prikišti jam: ‘Tu neteisingai pasielgei’?

24Atmink, kad turi šlovinti jo darbus,

apie kuriuos mirtingieji giedojo giesmes.

25Visa žmonija mato Dievo darbus,

kiekvienas žvelgia į jį iš toli.

26Iš tikrųjų Dievas – didis, ir viršija mūsų pažinimą;

jo metų skaičius neištiriamas.

27Juk savo buveinėje jis sukuria vandens lašus,

ir iš gausybės jie susiburia į lietų,

28kurį debesys

gausiai išlieja ant mirtingųjų.

29Ar gali kas suprasti debesų išskleidimą

ir perkūno griausmus iš jo buveinės?

30Štai jis žaibuoja per visą padangę,

jūros gelmės yra jo sostas.

31Juk taip jis maitina tautas

ir parūpina apsčiai maisto.

32Savo rankose jis laiko žaibą,

nurodo jam, kur trenkti.

33Už jį kalba jo perkūnija

ir uždega pyktį dėl nedorybės.